Lapkričio 12 d. mes, Valkininkų vidurinės mokyklos vienuoliktokai, lydimi lietuvių kalbos mokytojos Angelės Sakavičienės ir muzikos mokytojos Angelės Batulevičienės, turėjome įdomią nekasdienišką pamoką. Ji vyko šiaurės baroko perlu vadinamoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, o baigėsi didingose Antakalnio kapinėse.

              Vos atvykę skubėjome apžiūrėti 17 a. M.K. Paco statytą bažnyčią. Ji išore gana kukli, gal net kuprota. Tačiau įėjus vidun akys raibo nuo nepakartojamo grožio skulptūrų, paveikslų, sienų ir lubų dekoro, jų simbolikos ir dailininkų bei skulptorių talento perteikiant Baroko epochos žmogaus pasaulėjautą.

              Vedžiojami puikaus jauno gido Leonardo Kuzminsko per pusantros valandos turėjome progą pasikartoti istoriją, literatūrą, susipažinti su meno istorija. Nepakartojami stiuko lipdiniai, augaliniais ornamentais užpildytos plokštumos ir per 2000 figūrų gidui pasakojant įvairias istorijas kėlė virpulį ir nuostabą. Susipažinome su Karalienės, Šv. Augustino, Šv. Uršulės, Šv. Karžygių koplyčių skulptūrų, puošybos elementų simbolika. Romantiška nuostabaus grožio Marijos Magdalenos skulptūros ir ją kūrusio skulptoriaus istorija vertė patikėti, kad menas be įkvėpimo nėra tikras ir įtaigus, jis negali jaudinti žiūrovo, skaitytojo ir klausytojo. O sustoję po žmogaus kelionę simbolizuojančiu laivo formos šviestuvu ir pakėlę akis aukštyn, prisiminėme Baroko epochos svarbią mintį, jog gyvenimas lyg teatras. Visi žmonės yra šio teatro aktoriai, stebimi vienintelio žiūrovo. Tokia epochos filosofija randasi iš Europą siaubiančių epidemijų, karų, bado, skurdo, nelaimių. Epochos prieštaringumas atskleidžiamas, kai visai greta vaizduojamos dorybės ir ydos, gimimas ir mirtis.
Padėkoję gidui džiaugėmės galėję betarpiškai prisiliesti prie šios epochos meno formų dinamiškumo, veržlumo, ornamentikos žaismės ir puošnumo. Išmokome atidžiau įsižiūrėti į meno kūrinį, į simbolių prasmę.

              Po keliolikos minučių jau sukome pro Antakalnio kapinių vartus Menininkų kalnelio link. Mus pasitiko iškilmingai lapkričio tyloj sustingusios pušys, į šėmą tylą įbridusių tujų siluetai. Neskubėdami pagarbiai lenkėme galvas prieš čia besiilsinčius žymius rašytojus, muzikus, aktorius, skulptorius, architektus. Kūrėjų darbai vienas po kito niro iš atminties. Nusileidę žemiau aplankėme ir Sausio 13-osios bei Medininkų aukas.
Mirtis visada įpareigoja paklausti savęs, kiek esame verti jų gyvenimo, jų aukos, jų darbų, jų amžino noro būti naudingiems savo Tėvynei.

              Smagu, kai mokykla gali padovanoti tokią pilną įspūdžių kelionę. Juk matyti vaizdai, betarpiška patirtis visada žmogaus atminty išsaugoma daug ilgiau ir gyviau nei skaityti ar girdėti pasakojimai.

               Viktorija Tolvaišaitė, Valkininkų vid. m - klos vienuoliktokė